Džerkai. Kas  tai?

DŽERKAI. Kiekvienas pradedantysis džerkistas dažnai užduoda sau klausimą. „Kas tie džerkai, iš kur jie atsirado? ‘‘. Kaip minėjo rusų žvejas Aleksandras Chlybovas :“ džerkai tai kaip antras nacionalinis švedų sportas po ledo rytulio, atrodo, kad švedai kitaip ir negaudo, o tik džerkais‘‘. Bet iš tiesu taip nėra. Džerkus sugalvojo senieji Amerikos gyventojai – indėnai, būtent jie iš medžio droždavo panašius į žuvis daiktus, juos spalvindavo augaliniais dažais ir tvirtindavo kablius, bei prisirišįę prie rankos storą šniurą suteikdavo jiems gyvybę gaudydami  didžiąsias šiaurės Amerikos plėšrūnes. Pirmieji į Europą šio tipo masalus atvežė olandai. Tarp kitko ir mūsų žvejų taip mėgiami guminiai masalai į Europą iš Amerikos XX amžiuje taip pat buvo atvežti tų pačių olandų. Ne pirmus metus olandų lydekautojai laimi prestižinias varžybas Europoje.

KĄ VADINAME DŽERKAIS IŠ TIESU. Savais žodžias galima pasakyti, kad tai dirbtinis masalas, kuris neturi „savo darbo“, tai reiškia, kad jam gyvybė suteikiama spiningo ir žvejo pagalba. Atrodo viskas paprasta. Metimas. Masalo traukimas su pauzėmis ir tuo pačiu valo surinkimas ir didelis medžio ar plastmasės gabalas tarsi atgyja, virsta tikra žuvele. Ne viskas taip paprasta...

Džerkus galima išskirti į tris pagrindines grupes: „Glaideriai“, „Daiveriai“, „Tvič-baitai“.

„Glaideriai“. Šis pavadinimas kilęs iš angliško žodžio glide – sklęsti. Tai pats populiariausias džerkas pas visus spiningautojus užimantis apie 80 proc. Visų džerkų arsenalo. Šie masalai dažnais arba retais smūgias spiningu juda  iš vieno šono į kitą, įmituodamas sužeistą  žuvelę. Švynai ir teisingas masalo balansas priverčia vandenyje  jį išsilaikyti lygiai, o prie didesnių pauzių jis lėtai skesta.  Prie tokių džerkų galime priskirti ir „Sliderius“, „Big Banditus“,“ Jolly Dancerius“, „Busterius“ ir k.t.

„Daiveriai“. Kol kas ganėtinai nuvertinti masalai Lietuvoje. Pagal savo vidinį išbalansavimą ir formą jie patempimo metu neria gilyn, arba pauzės metu neria gilyn. Šie džerkai nepamainomi, norint juos užgilinti į norimą gylį. Kaip klasikinį pavyzdį galu paminėti Lucky Craft firmos pusiau džerką Flash Minow 190 MAGNA. Užmetus šį masalą ir palaukus kelias sekundes, jo viduje esantys šratai suvažiuoja į masalo galinę dalį ir jis uodega žemyn gali pasiekti Jums norimą gylį.  

„Tvič-baitai“. Tai galima sakyti savo dydžiu ir mase išsiskiriantys tie patys, mūsų pamėgti vobleriai, turintys įprastą liežuvėlį savo priekyje. Šis savo ruožtu naudojamas ir masalui užgilinti, o taip pat šiam suteikti  vobleriui būdingo žaismo.  Juos taip pat galima pravesti kaip standartinius džerkus arba mažais trumpais timptelėjimais arba retais dideliais smūgiais. Čia jau kiekvieno žvejo supratimas ir meistruškumas.

Aišku dar galima masalus skirstyti į keliadalius, slaiderius, „pulbaitus“, bet mano manimu išsiplėsti neverta, nes juos galima priskirti prie vienos ar kitos grupės masalų.

ĮRANKIAI.

SPININGAS. Turėtu būti trumpas ir kietas. Nuo 140 iki 200 cm. Ilgis priklauso nuo jūsų žvejybos būdo ir valties ar kranto aukščio. Kadangi daugelis masalų yra valdomi spiningo judesiais aukštyn – žemyn, tai ilgas spiningas šiuo atveju pastoviai turėtu kontaktą su vandeniu, kas tikrai nėra patogu. Ypač žvejojant iš Lietuviams taip įprastų PVC valčių, kur žvejas stovi visada vandens lygyje.  Kitas reikalas yra žvejojant iš katerių, ar medinių valčių kuomet žvejui yra galimybė stovėti auksčiau vandens lygio.  Kodėl kietas spiningas? Todėl, kad minkštas spiningas žvejojant tam tikrais masalais smūgio metu išlinksta ir taip amortizuoja džerko darbą. Ypač tas jaučiama rankų darbo, mediniams masalams, su storu lako kiekiu ir storesniu korpusu, kuriems išjudint reikia kaip minimum spiningo su testu iki 100-140 gr.. Nuo savęs galiu pridurti, kad anksčiau žvejojau su minkštesniu spiningu ir tikrai pagaudavau, bei išjudindavau masalus, bet supratimas pasikeitė paėmus labai kietą spiningą su testu iki 200 gr. Ir tada supratau bei atradau naujus masalų pravedimo būdus, tačiau lengvesniems arba lengvai valdomiems masalams su malonumu imu lengva spiningą iki 90 gr.

RITĖ. Žvejojant džerkais, tik multiplikatorinė ritė yra tinkama šiam būdui, nes masalai yra sunkūs kartais netgi iki 200 gr.  Ir dar šiuos masalus reikia traukti vandenyje,  kur yra didelis pasipriešinimas.  Tad įprastinė ritė tikrai neatlaikytu tokių apkrovų. Ir multiplikatorinė ritė turėtu būti vadinama „bačkutė“, ne „muilinė“, nes į ją telpa pakankamai mums reikiamo valo (hibridinis variantas galėtu būti Abu Garcia Revo Toro (geriausias variantas šiuo metu randamas rinkoje)). Ritė turi buti patikima!!!!! Tai pats svarbiausias dalykas džerkaujant!!!!!  Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į ritės perdavimą, t.y. kiek valo užsivinioja ant ritės per pilną rankenėlės pasukimą. Turėtu būti ne mažiau negu 5.8:1. Tas labai svarbu greitam valo surinkimui ir žuvies pakirtimui. Laisvo valo niekada negali būti. Dar labai svarbus dalykas yra ritės talpa. Storo valo turi tilpti ne mažiau kaip 60 metrų.

VALAS. Čia kalbama tik apie pintą valą, nes kitoks paprasčiausiai netinkamas. Valo storis turėtu būti nuo 0.38 iki 0.48 mm. Čia labiau kalbama ne apie valo atlaikymą, o  apie jo savybęs. Tikrai ir patyręs žvejas ir pradedantysis kartais supina taip vadinamas “Barzdas”, o storą valą išpainioti daug lengviau nei ploną.  Antras svarbus dalykas tai džerko “nušovimas”, t.y. metimo metų susipinus valui ritė susistabdo ir Jūsu masalas gali tiesiog atplyšti nuo valo – “nušauti”, tad storas valas čia taip pat pranašumas. Trečias labai svarbus dalykas, tai kliūviniai. Ypač tai svarbu žvejojant nuo kranto. Tad užkabinus toki mirtiną kliūvinį su storu valu, tiesiog galima atlenkti kablius, arba išrauti patį kliuvinį nepraradus masalo. Tad Jus galėsite mėgautis nepertraukiama žvejyba. Nei valo spalva, nei jo storis, džerko darbui įtakos neturi!!!. Labai svarbu renkantis valą, kad jis būtu kokybiškas ir apvalus, atsparus trinčiai. Galėčiau parekomenduoti arba STREN, arba Fireline Tracer braid, Braid, jokiu būdu netinkamas Fireline Crystal, Original.

PAVADĖLIAI. Pavadėlis turėtu būti  taip pat storas, bei turėtu neturėti atminties. Tam labiausiai tinkami titaniniai pavadėliai, nors ir brangūs, tačiau ilgaamžiai ir patvarūs, neturintys atminties pavadėliai, nors Jų labai sunku rasti prekyboje. Taip pat gali būti, paprasti plieniniai pavadėliai iš storos vielos. Latviai dažnai naudoja iš fluorokarbono padarytus pavadėlius, maždaug 0.8-1 mm. storio (iš patirties galiu pasakyti, kad lydeka, tokio pavadėlio tikrai nenukanda ir jis taip pat tarnauja ilgai, o dėl kibimo....gal tik sutapimas, bet jie tikrai dažnesni, ypač kai pas mus Lietuvoje nėra labai jau daug lydekų, arba jos yra labai atsargios, bet gal čia tik sutapimas...). Pavadėlio ilgis turėtu būti 25-30 cm, kažkur pusantro naudojamo džerko dydžio. Taip pat pavadėlis turėtu būti ir nesunkus, iki 2 gr., kad neiškraipytų masalo darbo.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad svarbiausias dalykas džerkaujant yra, pats džerkas ir visų svarbiausia PATS žvejas, kuris nebijo eksperimentuoti, mėginti „perlipti“ per save, per savo ilgametes žinias, išbandyti kažko naują, nuolat tobulėti ir svarbiausia-ŽVEJOTI.

P.S. Pagal tyrimus, dažniausias lydekos grobis tampa auką kuri prilygsta jos pačios 10-15 proc. Svoriui. Ar pagausit daugiau tikrai nežinau (kaip sakė vienas žymus Lietuvos žvejys „Daugiausia žuvų galima pagauti žvejojant tinkalais“), tačiau, kad Jusų pagautos (ir paleistos) lydekos standartas padidės- Garantuoju!!!

Parengta pagal:  Aleksandr Chlybov, Ingus, Armands Romanovs, Justinas Kulbis.